Menu Close

Kas skatina žmogų eiti tobulėjimo link, arba iš kur gauti motyvacijos?

„Dar kartą pasvajokim apie viltį ir tyliai atsikvėpkime džiaugsmu.

(J. Nekrošius.)

Kaip motyvuoti žmogų, vaiką ar suaugusį žmogų? Iš esmės jokio skirtumo, tik stimulai keičiasi pagal poreikius ir vertybių skalę, kuri nuolat kinta priklausomai nuo amžiaus, patirties, gyvenimo stiliaus. Motyvuoja, tai kas, svarbu, reikšminga, brangu.

Aktualizuotas poreikis tampa motyvu, jie labai įvairūs; tai gali būti dėmesio, pažinimo, meilės, saugumo, mokymosi, kaupimo, turėjimo poreikiai ir kt. Priklausomai nuo objekto kinta motyvacijos rūšys ir žmogaus elgsena, Pvz.; jei žmogus nori būti pastebėtas, nori kad juo žavėtųsi, jam bus būdinga demonstravimosi elgsena. Toks žmogus daug dėmesio skirs išvaizdai, įspūdingumui, išskirtinumui.

Kiekvienas iš mūsų kurkime tikslus, siekiamybes ir viltį, tik reikia, kad kas nors tuos siekius palaikytų, tikėtų mumis, duotų šansą pradėti viską nuo švaraus lapo. Labai dažnai visuomenė vertindama žmogų kaip ir mokytojai mokinį vadovaujasi „Aido“ efektu, kažkas kažkur kažką sakė, kad tas asmuo yra negabus, konfliktiškas, turi elgesio ar kitų problemų. Taip asmeniui prikabinama etiketė, kurios vėliau labai sunku atsikratyti. O juk kiekvienas žmogus nori būti mylimas ir gerbiamas, nori būti reikalingas ir nors kažkam reikšmingas, nes be to jaučiasi „Niekas‘.

Pradinėse klasėse neišspręsta psichosocialinė krizė „Meistriškumas prieš nepilnavertiškumą“ baigiasi inercija – veiksmų ir minčių paralyžiumi, trukdančiu darbui ar mokymuisi. Kai kurie vaikai mokykloje išmoksta bejėgiškumo, todėl dažnai girdime, „man nepavyks„ , „čia per sunku“. Visas krizes asmuo nori įveikti, todėl jis sieks įgyti meistriškumo kurioje nors veiklos srityje. Vaikystėje patirtas menkavertiškumo jausmas, gali pasireikšti kaip fiksuotas ir labai aktualizuotas tikslas perdėtai įrodinėjant ir demonstruojant savo galias. Deja, kartais pasirenkamos netinkamos veiklos sritys ir tikslų siekimo būdai.

Vakarų kultūroje vyrauja tokia motyvavimo rūšis vadinama „Sėkmės atribucija“, kai asmeniui nuolat kartojama, tu gali, tau pavyks, tu šaunuolis. Mūsų visuomenėje dažnai pasireiškia „Nesėkmės atribucija“: – nieko tau neišeis, kam to reikia?, nesąmonė… Labai pasigendame žmonių, kurie tiki kitais, žavisi, padrąsina. Psichologijos teorija ir praktika rodo, kad kuo žmogus turi daugiau neigiamos patirties tuo blogiau vertina kitus, taip vadinamas projekcijos reiškinys. Kas vyksta iš tikrųjų? – ar žmonės taip pavargę, nusivylę, ar „ perdegę“, kad mato tik neigiamus dalykus, fiksuoja kitų trūkumus ir nesėkmes ar tiesiog tai provincijos lietuvio nacionalinis bruožas? Jokios tolerancijos, jokios asmeninės erdvės, gyvenimo filosofija: – „jei tu ne su mumis – tu priešas“.

Neretai girdime: pabandykite motyvuoti mūsų „Petriuką“, jei jis nieko nenori, ir jam į viską nusispjauti?“ . Bet tai juk netiesa, kiekvienas asmuo visada turi poreikių (reikia tik juos aktualizuoti), o jų neigimas tik gynyba, – paprasta gyvenimo filosofija: – „Nieko neturiu, tai ir nereikia nieko“. Geradarių, kurie išvardina ko mums trūksta visada atsiranda. Neretai girdime: – tau trūksta diplomatijos, sumanumo, apsukrumo, dėmesingumo, nuoširdumo, kartais ir sąžinės (matuojant pagal „geradarių“ sąžinės supratimą). Gal atėjo laikas iš esmės keisti požiūrį į žmones, ir eiti prie jų per stipriąsias, o ne per silpnąsias puses. Juk visi žinome, kad išorinė motyvacija, dėl baimės, pinigų ar pareigos yra trumpalaikė. Gal geriau pradėkime žadinti žmoguje tai kas gražu, unikalu, vienkartiška, atsigręžkime į žmogaus esmę, padėkime atsiskleisti toms savybėms ir gebėjimams, kurie padėtų vaikui tapti kompetentingu, produktyviu ir pilnai funkcionuojančiu asmeniu. Išeikime iš užburto rato: „su manim irgi taip elgėsi ir aš taip elgiuosi“. Prisiminkime, kad blogu elgesiu asmuo kažko siekia. Nesudarykime sąlygų tai gauti ar realizuoti (dėmesio, kovos, keršto, atsiribojimo nuo aplinkinių).

Svarbiausia, kad kažkas turi patikėti žmogumi, ir pirmo pokyčio metu tai pastebėti, jį palaikyti padrąsinti arba tiesiog būti kartu.

Psichologė Irena Zabulienė

Skip to content